Tuja didžioji Whipcord

Planuojant vietą šiai tujai, geriausia rinktis saulėtą arba pusiau pavėsingą sklypo dalį. Nors augalas yra gana atsparus, jis labiausiai klesti ten, kur yra apsaugotas nuo stiprių, sausų žiemos vėjų, galinčių išgarinti drėgmę iš spyglių.

Dirvožemis turėtų būti derlingas ir humusingas. Svarbu užtikrinti, kad žemė būtų drėgna, tačiau turėtų gerą drenažą, nes stovintis vanduo gali sukelti šaknų problemas. Tinkamiausias dirvos rūgštingumas – neutralus arba šiek tiek rūgštus.

Dėl lėto augimo tempo „Whipcord“ puikiai tinka auginti dekoratyviniuose vazonuose ar konteineriuose. Persodinti į didesnį indą rekomenduojama kas kelerius metus, kai šaknims pradeda trūkti vietos.

Persodinant svarbu parinkti kokybišką substratą spygliuočiams ir pasirūpinti storu drenažo sluoksniu vazono dugne. Tai padės išvengti šaknų puvinio, kuriam šis augalas gali būti jautrus esant perteklinei drėgmei uždaroje erdvėje.

Drėgmės palaikymas yra kritinis šio augalo priežiūros elementas. „Whipcord“ itin blogai toleruoja visišką substrato perdžiūvimą, todėl sausringais periodais laistyti būtina reguliariai ir gausiai.

Kad drėgmė dirvoje išliktų ilgiau, rekomenduojama pomedį mulčiuoti spygliuočių žieve. Tai ne tik sulaikys vandenį, bet ir neleis piktžolėms stelbti lėtai augančio krūmo bei suteiks aplinkai tvarkingą išvaizdą.

Paprastai šiam augalui pakanka vidutinio tręšimo kiekio. Geriausia naudoti specializuotas kompleksines trąšas, skirtas spygliuočiams, kurios ne tik pamaitina, bet ir palaiko tinkamą dirvožemio rūgštingumą.

Tręšti rekomenduojama pavasarį, prasidėjus aktyviai vegetacijai. Venkite gausaus tręšimo azotu vėlyvą vasarą ar rudenį, kad nauji ūgliai spėtų sumedėti ir tinkamai pasiruoštų pirmosioms šalnoms.

Šis kultivaras natūraliai palaiko gražią, kompaktišką formą, todėl reguliarus genėjimas nėra būtinas. Tai vienas iš didžiausių jo privalumų sodininkams, ieškantiems įspūdingų, bet minimalios priežiūros reikalaujančių augalų.

Jei reikia, pavasarį galima atlikti sanitarinį valymą – išpjauti pažeistas, nudžiūvusias ar ligotas šakas. Taip pat galima šiek tiek pakoreguoti formą, jei kuri nors šaka pernelyg išsišoka iš bendro silueto.

Dažniausiai šis augalas dauginamas pusiau sumedėjusiais auginiais. Geriausias metas tam – vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo, kai nauji ūgliai jau yra pakankamai sutvirtėję ir pasiruošę įsišaknijimui.

Auginiai turėtų būti pjaunami su nedidele „pėdele“ ir sodinami į drėgną, lengvą durpių bei smėlio mišinį. Procesui reikalinga didelė oro drėgmė ir stabili temperatūra, todėl sėkmingiausiai tai pavyksta naudojant specialius dauginimo lovelius ar šiltnamius.