Abrikosas 'Kaunas'
Vaismedžiai ir uoginiaiSlyvos, abrikosai, persikas (Prunus)

Abrikosas 'Kaunas'

Prunus armeniaca 'Kaunas'

Ši lietuviška abrikosų veislė garsėja puikiu prisitaikymu prie mūsų klimato ir gausiu derliumi. Rugpjūčio viduryje sunokstantys gelsvi vaisiai yra itin skanūs, o pats medis pasižymi dideliu atsparumu šalčiui, todėl puikiai tinka auginti Lietuvos soduose.

01Pažintis

Apie šį augalą

Trumpa kilmė, charakteris ir tinkamiausia vieta.

„Kaunas“ – tai viena vertingiausių ir populiariausių lietuviškų abrikosų veislių, kurią išvedė selekcininkas A. Lukoševičius Babtuose, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Medis pasižymi vidutiniu augumu, pasiekdamas 3–5 metrų aukštį ir suformuodamas 3–4 metrų pločio lają, priklausomai nuo naudojamo poskiepio.

Veislė vertinama dėl savo kasmetinio ir gausaus derliaus. Vaisiai yra vidutinio dydžio, patrauklios geltonos spalvos su švelniu raudoniu saulėtoje pusėje. Jų minkštimas sultingas, aromatingas, pasižymi subalansuotu saldžiarūgščiu skoniu, o kauliukas nuo jo atsiskiria labai lengvai, todėl šie abrikosai puikiai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui.

02Pradžia

Kaip pasodinti

Tinkamas laikas, gylis, atstumai ir persodinimas.

Sodinimas / sėja

Sodinimo darbus geriausia planuoti pavasarį (balandį ar gegužę) arba rudenį (rugsėjį–spalį). Abrikosui parinkite saulėtą, atvirą, tačiau nuo stiprių šiaurinių vėjų apsaugotą sklypo vietą. Tai padės apsaugoti pavasarį anksti sprogstančius žiedus nuo šalnų.

Dirva turėtų būti derlinga, humusinga, gilaus sluoksnio ir laidi drėgmei, geriausiai tinka vidutinio drėgnumo priemolis, kurio pH svyruoja tarp 6,5 ir 7,5. Sodinant itin svarbu užtikrinti, kad skiepo vieta liktų virš žemės paviršiaus – tai apsaugos medelį nuo puvimo ir ligų.

Persodinimas

Jauni abrikosų medeliai į naują vietą gali būti perkeliami ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjo vegetacija, arba vėlyvą rudenį, kai nukrenta lapai. Persodinimo metu būtina maksimaliai išsaugoti šaknų sistemą.

Po persodinimo medelį rekomenduojama gausiai palaistyti ir, jei reikia, pritvirtinti prie atramos, kad vėjas neišjudintų dar neįsitvirtinusių šaknų. Vyresnių, jau derančių medžių persodinti nepatartina, nes jie sunkiai prigyja.

03Kasdienybė

Keturios kertinės kortelės

Laistymas, tręšimas, genėjimas, dauginimas — viskas ramiai.

Laistymas

Reguliarus laistymas yra itin svarbus jauniems, dar neįsitvirtinusiems medeliams bei suaugusiems augalams vaisių mezgimo ir augimo metu. Trūkstant drėgmės, abrikosas gali numesti užuomazgas, o derlius bus smulkesnis.

Visgi reikia vengti stovinčio vandens, nes abrikosai nemėgsta užmirkusių vietų. Per sausras rekomenduojama laistyti rečiau, bet gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius, kuriuose yra pagrindinė šaknų masė.

Tręšimas

Norint užtikrinti sveiką augimą ir gausų žydėjimą, pavasario pradžioje abrikosus rekomenduojama tręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, turinčiomis azoto. Tai suteiks augalui energijos po žiemos ramybės periodo.

Vėliau, gegužės mėnesį ar vasaros pradžioje, galima papildomai patręšti kalio ir fosforo turinčiais mišiniais. Tai ne tik pagerins vaisių kokybę bei skonį, bet ir padės geriau subrandinti ūglius prieš artėjančią žiemą.

Genėjimas

Genėjimas yra būtina priežiūros dalis, formuojant ne per tankų, šviesai laidų vainiką. Darbus galima atlikti anksti pavasarį (kovą–balandį), tačiau abrikosams labai tinka ir vasaros genėjimas rugpjūtį, iškart po derliaus nuėmimo.

Vasarą genint žaizdos gyja greičiau, todėl sumažėja infekcijų rizika. Svarbu pašalinti į lajos vidų augančias, ligotas ar besitrinančias šakas. Tinkamai suformuotas vainikas užtikrina, kad visi vaisiai gaus pakankamai saulės šviesos ir bus kokybiškesni.

Dauginimas

Ši veislė dažniausiai dauginama skiepijimo būdu. Lietuvoje kaip poskiepis dažniausiai naudojama kaukazinė slyva (Prunus cerasifera), kuri pasižymi geresniu atsparumu drėgmės svyravimams ir užtikrina gerą suderinamumą su abrikosu.

04Atsargumas

Ligos ir kenkėjai

Į ką atkreipti dėmesį pirmiausia.

Dažniausi pavojai

„Kaunas“ pasižymi neblogu bendru atsparumu, tačiau drėgnais pavasariais gali nukentėti nuo moniliozės (kaulavaisių degligės), klystligės ar kokomikozės. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, svarbu pašalinti pažeistas šakas ir naudoti profilaktines priemones.

Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko amarai, kurie puola jaunus ūglius ir lapus. Pastebėjus kenkėjus, rekomenduojama naudoti insekticidus arba biologines apsaugos priemones, kad medis nebūtų nusilpnintas.

05Sezonas

Paruošimas šaltajam metui

Ką padaryti rudenį, kad pavasarį augalas grįžtų stiprus.

Nors „Kaunas“ yra viena atspariausių veislių, ištverianti net iki -30°C šaltį, jauniems medeliams vis tiek reikia papildomos apsaugos. Rudenį jų kamienus patartina aprišti arba naudoti specialias apsaugas nuo graužikų ir kiškių.

Taip pat rekomenduojama vėlyvą rudenį nubalinti kamienus kalkėmis – tai apsaugo žievę nuo plyšimo dėl didelių temperatūros svyravimų vasario ir kovo mėnesiais. Šaknų zoną galima papildomai pamulčiuoti durpėmis ar pjuvenomis.

06Papildoma

Kur įsigyti ir kiti patarimai

Smulkmenos, kurios kartais nulemia rezultatą.